REALYBĖ

Iš tikrųjų kad taip kristų ant žemės pasitaiko ne dažnai. Dažniau pamatau kitų vaikų viešas isterijas nei Danielės. Ji dažniausiai atsiskleidžia namuose. Tačiau šis atvejis buvo po savaitės darželio, tad viskas labai suprantama 👌

Situacijos paprastos, dažniausia dėl smulkmenų:

🧄 Neatsidarė dėžutė, sesė trenkė, neleido kažko, nebuvo pirma, nepavyko kažkas, neskanu ir t.t. Bet neteisingai pasakiau, tai paprasta situacija man, bet ne jai. Jai pasaulis griūna, kai neatsidaro dėžutė. Ir sunkiausia mums su Tomu yra kantrybė kiekvienoje akimirkoje ir veiksme.

Su psichologė aptarėme nuostabų veiksmą - jokių pamokslų emocijų akimirkoje, tik palaikymas (apie ribas tam tikrom taisyklėms šitas negalioja, ribos griežtas tėvų susitarimas ir laikymąsis).

O palaikymas turi būti išreikštas taip, kad ji suprastų jog mes ją palaikome ir esame jos pusėje. Pvz: "eina sau ir man sunku tą dėžutę atidaryt, tai įsivaizduoju kaip tau sunku!" Tai dažnai darydavom negalvodami, tačiau per mažai, nes trūksta kantrybė 20ąjį kartą. Dabar stengiamės dažniau bei sąmoningiau, tačiau kaip psichologė ir patarė - mes taip pat esam emocingi žmonės. Turim rodyt visas jaučiamas emocijas tik protingai.

Jei pykstame, pasakyti tai ir net paurgsti, išreikšti save kaip liūtą ir pan. Ilgas kelias, daug čia galiu kalbėt. Bet negaliu nustot galvot apie žmones kurie įsivaizduoja kad gali patarti ar net kištis į kitos šeimos gyvenimą su mažų vaikų emocijomis nieko apie tai neišmanant.

Tai linkiu visiems, kai išgirstate todlerių isterijas - nusišypsokite tiems tėvams. Jiems tos šypsenos tą dieną labiausiai reikia. Jei girdite tai už sienos, parašykite palaikymo žinutę, ji irgi gali padėti tėvams atrasti dar truputį daugiau jėgų ❤️

P. S. Šios isterijos metu ėjęs vyras nusišypsojo Tomui. Abu susidairė ir pasijuokė 😅